Sekminių šventėmis užbaigiame Velykų laikotarpį. Tai Šv. Dvasios nužengimo šventė ant apaštalų ir Švč. M. Marijos penkiasdešimtą dieną po Kristaus Prisikėlimo. Per Sekmines Šventoji Dvasia pasirodo kaip ugnis, jos liepsna įžiebė naują Dievo įkarštį. Mūsų tikėjimo velykinių paslapčių suma tokia: Kristaus Kančia, Mirtis, Prisikėlimas, Žengimas į dangų ir Šv. Dvasios atsiuntimas mokiniams ir visų laikų Bažnyčiai. Kai skaitome Apaštalų Darbus, esame sukrėsti pirmų dienų Bažnyčios Šv. Dvasios proveržio darant stebuklus, kalbėjimą svetimomis kalbomis, tūkstančius atsiverčiančius į krikščionių tikėjimą. Ar šių dienų Bažnyčia ir kiekvienas iš mūsų jau esame išsisėmę ir nieko panašaus tikėtis nebegalime?
Garsus italų smuikininkas, gitaristas ir kompozitorius Nikolo Paganinis (1782–1840) vieną naktį turėjo koncertuoti garsioje Paryžiaus koncertų salėje. Jam pasirodant bet kurioje koncertų salių jis būdavo sutinkamas audringomis ovacijomis, tačiau pradėjus jam groti, publika klausydavo tiesiog sulaikiusi kvėpavimą. Staiga ir netikėtai koncerto metu viena smuiko styga nutrūko, bet genijaus tai nė kiek nesutrukdė. Netrukus trūko dar viena styga, o po to nutrūkus dar vienai, genijus ir virtuozas liko tik su viena smuiko styga. Salė tiesiog apmirė, kas dabar bus: ar genijus kukliai nusilenkęs čia pat pasišalins, ar koncertas tęsis lyg nieko nebūtų atsitikę? Virtuozas pakėlė ranką ir paprašė dėmesio. „Ponios ir ponai, ar jūs esate pasiruošę išgirsti Paganinį grojant tik viena styga?“ Kas sekė po to – atėmė žadą visiems koncerto klausytojams. Koncertas pavyko nepriekaištingai, atliekami muzikos kūriniai buvo rinktiniai ir dangiški, o viskas atlikta tik su viena smuiko styga. Ką reiškia, kai tikro meistro ranka prisiliečia prie instrumento?!
Ši nuostabi istorija turi priminti, kad Šv. Dvasia, kaip ta viena styga, gali vienu savo prisilietimu perkeisti ir mūsų visą pasaulį naujoje prasmės, maldos bei tikėjimo šviesoje kiekvieną mūsų naują gyvenimo žingsnį.
Dievo ugnis, Šventosios Dvasios ugnis, yra degančio, bet nesudegančio krūmo ugnis (plg. Iš 3, 2). Tai ugnis, kuri dega, bet negriauna, t. y. degdama pagimdo geresnę ir teisingesnę žmogaus dalį, nes lydydama išryškina jo vidinį pavidalą, jo pašaukimą į tiesą ir meilę.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
